Mokytojai

Vaikystėje buvau judrus vaikas, tačiau mokyklinės kūno kultūros disciplinos negalėjau pakęsti ir iki pat paauglystės laikiau save sutverta labiau knygoms, nei sportui. Kol gyvenime nepasimaišė šokis. Nuo to laiko savo gyvenimo be muzikos, šokio ir judesio ne tik, kad neįsivaizduoju – jo norisi vis daugiau, vis kokybiškesnio, o vis daugiau judant ši veikla ne tik, kad nenusibosta: joje veriasi beribės kūno, savęs ir pasaulio pažinimo platybės.

Nors šokis išlieka mano aistra, šiuo metu labiausiai gilinuosi į judesio kultūrą (Movement Culture), patraukusią savo holistiniu požiūriu į kūną ir judesį, tyrinėjanti, ką iš esmės reiškia judėti man, kaip žmogui. Judesio filosofijoje mane labiausiai žavi didžiulis spektras visų žmogiškųjų judėjimo galimybių, nors ne mažiau imponuoja filosofija, persismelkianti iš judesio į mąstyseną ir kasdienybę. Daugiau žaidimo, tyrinėjimo, atradimo, buvimo mokymosi procese – taigi, daugiau džiaugsmo, naujų patyrimų, ir svarbiausia – vis kokybiškesnio buvimo ten, kur arčiausia – savame kūne.